Atsiradus vėlių kultui, imta tikėti, kad jos gyvenančios medžiuose, miškuose, vandenyse ir pan. Vėlyvojo neolito ir žalvario amžiais buvo sukurti mitai, pagrįsti stichiniu materializmu: juose suformuoti kosmogoniniai vaizdiniai. Dėl to buvo sukurtas mitologinis Pasaulio medis, kuris Visatą dalijo į tris sferas: viršutinę — dangų, vidurinę — žemę ir apatinę — požemį. Medis augo sakraliniame Visatos centre.

Pasaulio medžio viršūnėje buvo vaizduojama Saulė, Mėnuo, žvaigždės, ant šakų paukščiai, po šaknimis — žalčiai ir gyvatės. Visi ropliai, tiek gyvi, tiek pavaizduoti meno kūriniuose, simbolizavo niekad nesibaigiančią gyvybės jėgą. Pasaulio medis paprastai buvo vyriškosios giminės — ąžuolas, beržas, topolis, uosis, kadagys.

Vaisingumo kulto pagrindu buvo sukurtas Pasaulio medžio analogas — Gyvybės medis. Jis glaudžiai siejamas su antgamtiniu savybių turinčia moterimi ar moteriška dievybe. Iš tų vaizdinių kilo tradicija dailėje ir tautosakoje Gyvybės medį vaizduoti artimai susietą su moterimi gimdytoja bei maitintoja, žmonių ir viso pasaulio pramote. Gyvybės medžiai buvo laikomi moteriški medžiai: kriaušė, obelis, ieva, liepa, šermukšnis, rožė.

Gyvybės medis buvo porinis, trišakis, penkiašakis, septynšakis, devynšakis, dvylikašakis, žydintis ar su vaisiais.

Gyvybės medis — tai žydintis medis su pumpurais ir vaisiais, saugomas paukščių ir gyvūnų. Lietuvių liaudies ornamente dažniausiai vaizduojami paukščiai. Jie komponuojami su augaliniu ornamentu.

Gyvūnų ornamentai turėjo, simbolinės prasmės. Pavyzdžiui, lakštingala - mergaitės jaunystės dienų linksmumo ir nerūpestingumo simbolis, gandras — kraičio rinkėjas ir saugotojas. Vandens paukštis ant medžio viršūnės ar stulpo simbolizavo žemės ir vandens sąjungą, kosmoso dinamiškumą ir gyvybės nenutrūkstamumą. Gaidžio giedojimas siejamas su gamtos ritmu, jos nuolatine kaita, atgimimu. Višta, dedanti kiaušinius, iš kurių išsirita gyvas viščiukas, laikoma nesibaigiančio gyvenimo tąsos simboliu.

Vienas archaiškiausių lietuvių dailės motyvų yra Gyvybės medis, saugomas dviejų liūtų. Paprastai liūtai vaizduojami stovintys vienas prieš kitą ant paskutinių kojų, o priekinėmis kojomis lyg prilaiko žydintį su vaisiais septynstiebį augalą. Su Gyvybės, Pasaulio medžiais lietuvių dailėje vaizduojami jaučiai, ožiai. Ožys laikomas vyriškos jėgos simboliu. Tikėta, kad jis galįs suteikti vaisingumą dirvoms, gyvuliams, žmonėms, todėl buvo paprotys tvarte ar bandoje laikyti ožį.

Su Gyvybės medžiu vaizduojami ropliai: žalčiai, gyvatė, rupūžės, driežai ir kt. Tai kilo iš žmonių pastebėjimo, kad roplių Gyvybės jėga stipresnė negu kitų gyvūnų ar augalų. Jų galioje buvo atgimimo, gyvenimo ir mirties simboliai, susiję su visu gyvuoju pasauliu.

Amžina gyvybė, kurią reiškė Gyvybės medis, turėjo būti saugoma nuo piktų jėgų. Žmonės manė, kad blogis: ligos, mirtis ir kitos nelaimės - slypi tamsoje ir iš pasalų stengiasi prasiskverbti ir naikinti gyvybės dinamišką jėgą, skurdinti gyvenimą. Žinota, kad mirtis galinga, todėl jos būtina saugotis ir gintis. Jau žiloje senovėje žmonės sukūrė daugelį tariamų priemonių blogiui nukreipti. Tai pavaizduota ant Gyvybės medžių. Ant jų vaizduojami aštrūs daiktai, kryžiukai, apskritimai, žydinčios šakos, žalio medžio vainikai, javų varpos ir kt. Blogį nukreipiančią galią turi segmentinės žvaigždės. Originali nuo blogio apsisaugojimo priemonė buvo įvairios gėlės, tiek gyvos, tiek nupieštos ant Gyvybės medžio. Blogis bijo šermukšnio, obels, liepos, rožės, kadagio, eglės, alyvos, uosio, jovaro, lazdyno, klevo ir kt.