Interviu su mokytoju Sauliumi Skuču: ,,Mokyklą pamėgau nuo pat pirmos klasės, nuo tada ir norėjau tapti mokytoju“
Prie Garliavos Juozo Lukšos gimnazijos mokytojų kolektyvo kasmet prisijungia keletas naujų, entuziastingų, įdomių pedagogų. Kiekvienas iš jų į kasdienę mokymosi gimnazijoje mozaiką įneša naujų spalvų. Kalbiname jauną anglų kalbos specialistą, poliglotą Saulių Skučą, itin sužadinusį gimnazistų susidomėjimą įvairių užsienio kalbų mokymusi.
Mokytojau, kiek žinau, mokate išskirtinai daug kalbų. Kokios tai kalbos? Galbūt iš visų jų turite savo mėgstamiausią? Kalbą, kurią mokytis ir vartoti yra smagiausia, maloniausia?
Galbūt susidaro toks įspūdis, kad moku „išskirtinai“ daug kalbų, tačiau nepasakyčiau, kad taip yra. Trijų - keturių užsienio kalbų neblogas mokėjimas – tai norma daugelio užsienio šalių akademiniuose sluoksniuose, ypač tarp kalbininkų ar kitų
humanitarinių mokslų atstovų. Daugelis lietuvių intelektualų taip pat galėjo, o ir šiandien gali pasigirti daugelio kalbų mokėjimu, tad nemanau, kad tai kažkas ypatinga. Moku įvairiais lygmenimis bendrauti anglų, vokiečių, prancūzų, ispanų ir rusų kalbomis, o šiuo metu dar mokausi ir moderniąją hebrajų kalbą .Įvardyti mėgstamiausią kalbą, turbūt, būtų sudėtinga, bet įmanoma: sakyčiau, kad tai anglų kalba, kurią pačią pirmąją pradėjau mokytis ir kurią moku geriausiai. Tad ir reikšti mintis ja yra lengviausia, taip pat daug šią kalba skaitau, daug tenka bendrauti su draugais ir ,žinoma, darbe kiekvieną dieną ją vartoju.
Ar rinkdamasis kokią kalbą mokytis, atsižvelgiate į tokį aspektą kaip jos vartojimo potencialas? O galbūt kalbas mokotės vien įdomumo dėlei, kaip iššūkį sau pačiam?
Turbūt yra buvę visaip: ispanų ir prancūzų kalbas mokiausi dėl to, jog buvo savotiška paskata galbūt ateityje sieti savo karjerą su kalbomis (taip ir nutiko), vokiečių kalbą mokiausi žinodamas, kad vyksiu studijuoti į Vokietiją, tad nauda taip pat buvo pamatuota, na, o hebrajų kalbą pasirinkau, kadangi studijuoju ir dėstau holokausto istoriją, domiuosi Lietuvos ir pasaulio žydų istorija, todėl logiška, kad norint geriau įsigilinti į kultūrą, reikia išmokti ir kalbą. Visos kalbos yra tikrai labai įdomios savo ypatybėmis — tiek fonetika, tiek ortografija, sintakse — juk kalba – tai kultūros atspindys.
Nuo ko visa tai prasidėjo? Ar savo gabumą kalboms pastebėjote jau vaikystėje? Ir išvis, ar šis pomėgis gimė savarankiškai, o gal kalbų pradėjote mokytis paskatintas tėvų, mokytojų?
Kalbėti išmokau labai anksti, mintinai mokėjau senelio man skaitytus vaikiškus eilėraščius, matyt, kalbos skambesys ir grožis skatino domėtis, ieškoti tų sąskambių, žavėtis kalba apskritai, o vėliau – labai konkrečiai, mokantis lietuvių, anglų, rusų kalbų mokykloje, kitų kalbų – vėliau. Žinoma, tiek mokytojai, tiek tėvai skatino ir rėmė tokį pasirinkimą. Visi žmonės, manau, suvokia kalbų mokymosi ir mokėjimo naudą (net ir finansinę), todėl jokių kliūčių nepasitaikė kelyje. Svarbiausia – žinoti, ką darai, kodėl tai darai ir kokio rezultato pats sieki. Būtent – pats sieki, o ne mano mokytoja, auklėtoja, mama ar teta...
Kaip šis pomėgis tapo profesija? Ir kodėl pasirinkote būtent mokytojo darbą? Juk kalbas išmanantys specialistai yra graibstyte graibstomi daugybėje kitų darbo sferų, kurios galbūt netgi būtų naudingesnės Jums pačiam?
Taip, užsiimant vertimais arba dirbant kitose srityse, kur reikalingi kalbų dalykų specialistai, būtų galima naudingiau leisti laiką (kai kas tai pasakytų). Tačiau mokyklą pamėgau nuo pat pirmos klasės ir nuo tada ir norėjau tapti mokytoju, nes – ir man taip vis dar atrodo – tai yra daug prasmingesnis darbas nei sėdėjimas prie kompiuterio ekrano ir tekstų vertimas (nors šis darbas irgi labai naudingas ir reikalingas). Darbas su vaikais ir jaunais žmonėmis, mano manymu, yra itin svarbus visuomenei ir valstybei, nes tik per jaunus žmones, juos įgalinant, galima vykdyti pokyčius, kurie yra būtini valstybės tolimesniam vystymuisi ir tobulėjimui.
Iš gausaus sąrašo kalbų, kurias mokate, dėstyti pasirinkote anglų kalbą. Ar tam yra kokių nors priežasčių? Ar mokyti šią kalbą pasirinkote dėl jos populiarumo Lietuvos mokymo institucijose?
Dar būdamas 12-oje klasėje žinojau, kad studijuosiu arba anglų kalbą, arba rusų. Tačiau galiausiai pasirinkau anglų kalbos studijas Vytauto Didžiojo universitete Kaune, nes kaip tik tuo metu, 2004-aisiais metais, Lietuvos mokyklose trūko anglų kalbos mokytojų ir kaip tik dėl to buvo pasiūlytas man darbas mano buvusioj mokykloj. Tikriausiai pats svarbiausias aspektas vis dėlto buvo tas, kad anglų kalba man labiausiai patiko.
Anglų kalbos pamokas vedate net ir savaitgaliais. Ar daug mokinių susirenka į šiuos papildomus užsiėmimus? Ar tai būna įprastos pamokos, ar mokinių žinias gilinate kažkokiomis kitokiomis veiklomis, užduotimis?
Mintis organizuoti šeštadieninę anglų kalbos akademiją kilo iš reikiamybės užtikrinti mokyklose gabių mokinių ugdymą. Suprantama, to mokytojai daryti neprivalo, tačiau aš jaučiu atsakomybę už savo mokinius, ypač už gabius ir norinčius mokytis. Per pamokas ne visada tai pavyksta. Šeštadieninius užsiėmimus nuolat lanko apie 10 mokinių. Tai – III ir IV klasių moksleiviai, laikysiantys tarptautinius anglų kalbos egzaminus arba tie, kurie tiesiog nori tobulinti savo žinias. Pamokos šeštadieniais būna įvairios: atliekame visiems įprastas klausymo, skaitymo, kalbos vartojimo, gramatikos užduotis, ruošiamės konkrečiam egzaminui, klausomės draugų pristatymų. Veiklos tikrai labai panašios į mokyklines pamokas, tačiau kalbos lygis jau yra kitas, kur kas aukštesnis. Be to, išeiname už mokyklinės programos ribų: kartais kalbame apie tokiomis temomis, kurioms mūsų programoje nėra vietos, pavyzdžiui, psichologijos, politikos ar kt. Pagrindinė mano užduotis, manau, yra suaktyvinti mokinius, kad jie patys ieškotųsi ir rastų informacijos įdomiomis temomis, skaitytų, norėtų išmokti daugiau, giliau, plačiau. Kitaip sakant, mano užduotis – sukurti žinojimo poreikį.
Kaip manote, kas gi skatina tokį gimnazistų susidomėjimą anglų kalba? Ar tai vien tik rūpinimasis ateitimi, žinant, jog aukštesniojo mokslo institucijos reikalauja šio dalyko brandos egzamino, o darbdaviai - gerų įgūdžių? O galbūt tai šios kalbos populiarumas dabar visur jaunuolius įtraukusioje virtualiojoje erdvėje?
Šiandieniniame pasaulyje konkuruoti versle, politikoje, mene, medicinoje – tikriausiai visose srityse – nemokant anglų kalbos būtų itin keblu, kadangi šios užsienio kalbos mokėjimas yra vienas iš pagrindinių įgūdžių, reikalingų XXI a. žmogui, todėl ir susidomėjimas būtent šia kalba yra labai pagrįstas iš praktinės pusės. Be to, nepamirškime, jog mūsų kultūroje labai gajus „eskeipizmas“: mes bėgame iš pamokų, bėgame nuo įsipareigojimų, bėgame nuo savo šeimų, tėvų, žmonų ir vyrų, galiausiai bėgame nuo problemų ir bėgame iš Lietuvos. Tokiai tad „sprinterių“ visuomenei bent vienos populiarios užsienio kalbos mokėjimas leidžia ramiau jaustis. Prie to, savaime suprantama, prisideda ir praktinė kalbos mokėjimo pusė: taip, stoti į aukštąją mokyklą nelabai yra prasmės, jei negebama komunikuoti užsienio kalba. Vadinasi, bus negebama skaityti angliškai, klausytis užsienio lektorių ir profesorių, vykti į mainų programą kitoje šalyje – tiesiog bus uždaryta labai daug durų, kurios automatiškai yra atvertos mokantiems anglų kalbą.
Be anglų kalbos vedate ir keletą papildomų kitų užsienio kalbų užsiėmimų. Iš ko gali rinktis gimnazistai? Ar šie užsiėmimai populiarūs? Ar susidomėjimas kitomis kalbomis nenublanksta prieš anglų kalbą? O gal kitų kalbų mokėjimas kaip tik žavi jaunuolius kaip būdas būti kitokiam, išskirtiniam?
Mūsų gimnazijos mokiniai gali rinktis ispanų, italų, prancūzų, vokiečių, hebrajų kalbų užsiėmimus. Deja, šiomis dienomis mokinių, kurie rugsėjį norėjo mokytis, pavyzdžiui, ispanų kalbą, ženkliai sumažėjo. Reikia pripažinti, jog mūsų gimnazistai tikrai labai užsiėmę, nes be mokyklos turi visokiausių kitų veiklų, tačiau tikiuosi, jog kitais metais, nuo rugsėjo, galėsime ir vėl tęsti tai, ką pradėjome. Susidomėjimas anglų kalba nemažėja, tačiau esu pastebėjęs problemą, kad kitų kalbų, su kuriomis nėra taip paprasta susidurti kasdienybėje, mokymasis reikalauja itin didelių pastangų, o tai daug kam yra sudėtinga ir laiko, ir pačių pastangų dėjimo atžvilgiu. Galima tikrai pasidžiaugti tais mokiniais, kurie iki pat šiandien nuoširdžiai lanko įvairių kalbų pamokas ir yra jau nemažai pasiekę.
Taigi, darbui gimnazijoje bei kalbų mokymuisi skiriate išties daug laiko. O kaip mėgstate leisti laisvalaikį? Kokių dar turite pomėgių?
Per mokslo metus laisvalaikio daug tikrai nebūna, tačiau kai būna, jį mėgstu leisti skaitydamas, mokydamas pats, dalyvaudamas seminaruose (vasaros metu dažnai tenka dalyvauti mokytojams skirtuose renginiuose užsienyje). Mėgstu keliauti, ypač į tas šalis, kuriose gyvena draugai. Vasarą važinėjuosi dviračiu, leidžiu laiką su šeima ir draugais, kuriems jo pritrūksta per mokslo metus.
Kokiose šalyse teko pabuvoti? Galbūt ten mokėtės, dirbote? Kokius esminius skirtumus įžvelgėte tarp darbo ir/ar studijų Lietuvoje ir svečiose šalyse?
Teko kurį laiką gyventi, mokytis ir dirbti Didžiojoje Britanijoje, Vokietijoje, o lankytis įvairiuose kursuose, seminaruose Lenkijoje, Latvijoje, Bosnijoje ir Hercegovinoje ir Airijoje. Didžiausią įspūdį paliko kursai mokytojams Jeruzalėje, Izraelio valstybėje. Esminis ir pats svarbiausias skirtumas yra tai, kad, bent jau man susidarė toks įspūdis, jog žmonės itin rimtai žiūri į savo darbą ir yra atsakingi už tai, ką daro labiau nei pas mus. Tai pasakytina ir apie studentus, mokinius, ir apie mokytojus. Absoliutinti negalima, tačiau kaip esminį skirtumą pabrėžčiau būtent tokį. Didelių kitų skirtumų įžvelgti nelabai pavyko, gal dar tai, kad užsieniečiai daug laisvesni reikšti savo pažiūras, nuomones, jie drąsesni. Mes irgi su laiku išlaisvėsime.
Ar patirtis, įgyta užsienyje, Jums atrodo vertinga? O galbūt kaip tik gailitės pasirinkimo išvykti? Kokios įtakos ten praleistas laikas turėjo Jūsų požiūriui į studijas, darbą, netgi gyvenimą?
Apskritai manau, kad kažko gailėtis nereikia, ypač praeities, o dar labiau nereikia gailėtis įgytų patirčių. Kokios jos bebūtų, praturtina žmogų visomis prasmėmis. Dėl to tiek mano išvykimas, gyvenimas užsienyje, grįžimas – viskas sutvirtino mane, privertė labai daug ką apmąstyti, o svarbiausia – leido labai daug ką išmokti. Ne tik kalbų, bet ir gyvenimo dalykų bei supratimo apie tai, kaip reikia dirbti mokykloje, ką daryti, o ko – ne. Sunku apibrėžti, kokią įtaką darė mano užsienyje praleistas laikas, tačiau manau, kad jei ne tie metai, kuriuos praleidau kitokioje aplinkoje, būčiau tikrai visai kitas žmogus tiek mokykloje, tiek ir už jos ribų.
Mokslus tęsti užsienyje ketina ir ne vienas mūsų gimnazistas. Gal turite jiems kokių patarimų? Į ką, Jūsų manymu, renkantis studijas svetur, jaunam žmogui svarbiausia atsižvelgti?
Turiu vieną ir vienintelį patarimą: tiek renkantis studijas užsienyje, tiek Lietuvoje – būkit geri, vaikai, žinokit, ką iš tiesų norite studijuoti, kuo iš tikro domitės ir kuria linkme ketinate eiti. Net ir jei jūsų kelias nuvingiuos į kitus vandenis, nesvarbu, tačiau studijuoti turite tai, kuo žavitės, kas jus pačius iš tikrųjų domina. Stoti reiktų ne „į universitetą“, ne „į užsienį“, o į specialybę, pvz., taikomąją matematiką, istoriją, mediciną, kalbas, fiziką ir t.t. Tuomet jums atsivers visai kitokios galimybės, turėsite ir draugų - bendraminčių, rasis ir jėgų, ir noro mokytis, tobulėti, plėsti akiratį, o ir įsidarbinimo galimybės atsivers kitokios. Esu įsitikinęs, jog jei sistemingai kažko žmogus siekia, tai jam padeda kiti žmonės, įvykiai, net kitokio pasaulio jėgos (jei jomis tikima).
Kokia yra Jūsų gimnazijos ateities vizija?
Šią gimnaziją ateityje matau kaip profesionaliai dirbančią, visų mokinių poreikius tenkinančią, Garliavos, o gal ir viso Kauno rajono pavyzdžiu statomą mokyklą, į kurią su užsidegimu ir malonumu eina tiek mokiniai, tiek mokytojai ir visi kartu kuriam tokią mokyklą, kurios mums visoje Lietuvoje galėtų pavydėti.
Dėkojame mokytojui už pokalbį. Kviečiame gimnazistus prisijungti prie papildomų užsienio kalbų užsiėmimų. Daugiau informacijos teiraukitės paties mokytojo Sauliaus Skučo, kurį pamokų metu galite rasti pirmame aukšte, spalvingame 104-ame anglų kalbos kabinete.
Evelina Seniūnaitė,
IIIB klasės mokinė
