Naujienos

IIA klasės mokiniai lankėsi UAB „Kauno vandenys‘‘

      Spalio 4 dieną IIA klasės mokiniai su chemijos mokytoja Asta Račkauskiene lankėsi UAB „Kauno vandenys‘‘. Iš pradžių bendrovės technologas Jonas supažindino su nuotekų valymo įrenginių atsiradimo istorija. Anot jo, prieš porą dešimtmečių visai nevalomos Kauno miesto buities ir pramonės nuotekos buvo liejamos į Nemuną bei Nerį. Nepaisant didelių finansinių problemų, 1992 metais pradėti statyti nuotekų ir kanalizacijos valymo įrenginiai. Susipažinę su trumpa bendrovės istorija, užėjome į mechaninį nuotekų valymo skyrių, kur įrengtos specialios grotos. Technologas paaiškino, kaip veikia grotos, surenkančios stambias nuotekų daleles. Ironiškai užsiminė, kad dažnai pasitaiko, jog dėl gyventojų nerūpestingumo jos užsikemša ir nuo supuvusių obuolių. 

      Už grotų, kitoje patalpoje, įrengtos smėliagaudės, kurios iš vandens pašalina smėlį.

Bandydami kuo greičiau sprukti iš patalpos nuo nosį raukiančio kvapo, patraukėme prie itin didelių konteinerių, kuriuose kaupiamas dumblas, išvalytas smėliagaudėse. Pasirodo, po pirminio mechaninio apdorojimo procesas tęsiamas pirmuosiuose sėsdintuvuose, kurie dar kartą išvalo grotų ir smėliagaudžių neišvalytą dumblą ir kitas smulkias medžiagas. Pasižiūrėję, kaip tai vyksta, netoliese išvydome dideles vonias, kuriuose po mechaninio valymo aerotankuose nuotekos toliau valomos biologiniu būdu: čia esančios bakterijos maitinasi nuotekose esančiomis dalelėmis, kurios reikalingos bakterijų dauginimuisi, o norint palaikyti šiam procesui reikalingą deguonies kiekį nuolat pumpuojamas oras. Perėję tilteliu per aerotankus, matėme antruosius sėsdintuvus, kurie galutinai baigia nuotekų valymą.

Iš visų mechanizmų surinktas dumblas yra išdžiovinamas ir gaminamos granulės, kurios, pasak technologo Jono, yra lengvos dėl sumažėjusio tūrio. Granulės yra vežamos į Noreikiškių elektrinę ir naudojamos valymo įrengimų teritorijoje esantiems pastatams šildyti. Pagaliau išvydę švariai išvalytą vandenį, pajudėjome prie centrinio valdymo punkto, kuriame bendrovės darbuotojai gali stebėti, kas ir kur vyksta. Taigi, mes, IIA mokiniai, supažinome su dar vienu biotechnologiniu procesu, be kurio jau būtų nebeįmanoma įsivaizduoti, jog įvairiomis organinėmis, mineralinėmis ir sintetinėmis medžiagomis užterštas nuotekų vanduo vėl švarus patektų į mūsų upes ir kitus telkinius. Paradoksalu, tačiau įsitikinome, jog tiek teršiant vandenį, tiek jį valant pasitelkiami tie patys būdai: mechaninis, biologinis ir cheminis.Vadinasi, tik nuo racionalaus ir atsakingo žmogaus elgesio priklauso, kaip mes naudosimės mokslo pažanga.

Povilas Cibulskis, IIA