Augalinis motyvas labai dažnai išauga iš vazonėlio. Dekoratyvūs vazonėliai paplitę visoje Lietuvoje ir jų forma labai įvairi. Tai gali būti paprasti indai, kokiuose kaime auginamos kambarinės gėlės, platėjantys į viršų. Kartais vazonėliai panašūs į klasikines vazas arba yra įmantrių barokinių formų. Būna ir visai paprastų puodų su viena ar dviem ąsomis arba visai be jų. Neretai vazono formos tokios sudėtingos, kad jų negalima vadinti vazonais, tai — augalinio ornamento pagrindo elementas. 

Augaliniame ornamente paprastai išryškinami žiedai, žiedų pumpurai, uogos arba kiti spalvingi augalijos elementai, o lapai mažiau išskiriami iš fono, labiau su juo susilieja. Iš stilizuotų gyvūnų lietuvių liaudies ornamente dažniausiai vaizduojami paukščiai. Jie komponuojami ir su augaliniu ornamentu. Gyvūnų motyvai ornamente turėjo simbolių reikšmę. Pavyzdžiui, lakštingala buvo mergaitės jaunystės dienų linksmumo ir nerūpestingumo simbolis, gandras – kraičio rinkėjas ir saugotojas. 

Senoviniams moterų rankdarbiams būdingos ramios, švelnios spalvos. Gamtos grožis auklėjo, ugdė žmogaus meninį pajautimą ir kūrybingumą. Ornamentai gana dažnai apvedžiojami ,,neutralia“ balta arba juoda spalva. Taip pasiekiamas ornamento ryškumo, o kartu ornamentas pasidaro žaismingesnis dekoratyvesnis. 

Kartais augaliniai raštai ištapomi kitokiomis negu gamtoje spalvomis: lapai – mėlyna, raudona, geltona, juoda ir kitomis, gėlės, pumpurai uogos ir kiti elementai – taip pat nenatūraliomis, gamtai nebūdingomis formomis ir spalvomis. Žiūrima tik kad spalvos darniai sietųsi tarpusavyje, taip pat su fonu sudarytų dekoratyvų, įdomų ir spalvingą vaizdą. 

Žemaitijoje dominavo sodrūs žali, raudoni rudi, violetiniai atspalviai, tamsiai mėlyna spalva.

Aukštaitijoje – įvairių niuansų žalia, raudona, balta spalva. 

Dzūkijoje mėgiami baltos ir raudonos, baltos ir mėlynos spalvų deriniai.

Suvalkiečiai mėgsta vyšninę, rudą, žalią, rudai raudona spalvas. 

Derinti galima nedaug besiskiriančius atspalvius. Pavyzdžiui žalia su įvairiais žalios spalvos (nuo samaninio iki salotinio ) atspalviais; geltoną su įvairiais geltonos spalvos ( nuo šviesiai geltonos iki rudai geltonos) atspalviais. Derinti galima kontrastingas spalvas. Pavyzdžiui, raudoną, ir žalią, oranžinę ir mėlyna, geltoną ir violetinę, geltoną ir juodą, juodą ir baltą. Derinant spalvas, labai svarbu ir dydžių santykiai. Labai gerai dera dideliame neryškiame fone maži ryškių spalvų ploteliai. Fono spalva turi mažiau kristi į akį. Ji turi būti neryški, ne tokia sodri. Neutraliame fone galima derinti daugiau spalvų. Ryškesnė spalva visada padeda išryškinti švelnesnę.